Apie Škotiją iš knygų: Alexander McCall Smith „Škotijos gatvė 44“

Alexander McCall Smith „Škotijos gatvė 44“

Kodėl įtraukiau į sąrašą?1488876482_img_0005

Pats pavadinimas daug žadantis. Veiksmas vyksta Edinburge, veikėjai škotai gyvenantys sostinėje. Škotijos gatvė 44 – tai adresas, nuo kurio ir prasideda pasakojimas apie pagrindinius veikėjus, kuriuos iš pradžių jungė tik tai, kad jie apsigyveno toje pačioje laiptinėje.

Apie ką knyga ir kodėl patiko?

Visa knyga susideda iš šimto pasakojimų, kurie iš pradžių man pasirodė nesusiję ir kol įsijaučiau užtrūko pusė knygos. Bet po to jau nebegalėjau sustoti. Tos pačios laiptinės gyventojai. Škotiška supermamytė, prisikaičiusi kažkokios psichologės knygų bando savo darželinuką sūnų auklėti pagal teorijas, plius dar galvoja, kad jos sūnus vunderkindas ir jam reikia ypatingo dėmesio. Berniukas priešinasi viskam, ką sugalvoja motina (pvz. moko jį italų kalbos, groti saksofonu, tapetus apklijuoja rožine spalva, kad jis augtų neįtakojamas stereotipų), o jis tenori žaisti traukinukais ir elgtis kaip vaikas.

Studentė nusprendusi paimti akademinių atostogų, dėl ko jaučiasi prastai, apsigyvena su narcizu Briusu, mėgstančiu vaišinti kitus paties rinktais grybais ir veidrodyje trokštančiu save išbučiuoti. Kad būtų smagiau mergina jį įsimyli.

Smalsioji inteligentiška Briuso kaimynė apsiima globoti studentę ją guosdama ir pasakodama įvairiausias istorijas.

Visų veikėjų likimai vienaip ar kitaip susipina, taip Edinburgą vaizduojant kaip miestą, kuriame gyvena labai skirtingi žmonės, su savo baimėmis, netobulumais ir džiaugsmais.

Tai lengvo pobūdžio knyga, su škotišku humoru ir dozę savironijos, būdinga britams. Ir nors kartais man atrodė, kad veikėjai vietomis gal kiek ir per daug šaržuojami, bet aplamai tai laukdavau vakaro, kai suguldžius vaikus galėsiu pratęsti skaitymą.

alexander-mccall-smith-44-scotland-street-map-1-hardcover-polygon-2005
Iliustracija iš knygos

Kodėl nepatiko?

Kadangi iš pradžių romanas buvo spausdinamas dalimis laikraštyje „Scotsman“ ( todėl ir toks įdomus skyrių dalinimas, kiekvienas skyrius yra ir atskiras apsakymas), tai knyga pabaigos kaip ir neturi. Toks brutalus istorijos nutraukimas. Kaip žiūrėtum serialą, kur kiekvienoje serijoje veiksmas ir skirtingas, bet tęstinis ir staiga BUM ir nutraukia serialą, palikdami tave šoko būsenos. Tai reikėjo poros minučių atsigauti, kad nesužinosiu kas ten toliau vyko. Kitas dalykas, tai lietuviškai išversta dar viena šios serijos dalis „Espreso istorijos“. Ir tiek. Visos kitos dešimt dalių (nes viso seriją sudaro dvylika knygų) tektų skaityti angliškai. Aš nesiryžau.

Pati knyga: 10. Man labai patiko. Skaičiau su didžiausių malonumu. Puikus lengvas skaitinys, kur dramos pateikiamos su humoru.

Info apie Škotiją: 8. Nors pati knyga kaip ir Škotiją, bet tai labiau pasakojimas apie Edinburgą ir jo žmones, gyvenančius Edinburgo kultūroje. Yra kažkiek politikos, kažkiek istorijos, kažkiek architektūros – tiek, kiek reikia sukurti pasakojimui apie žmones gyvenančius Edinburge. Kūrinys vis dėlto grožinis.

Beje, ten labai smagus pasakojimas apie kiltus. Ir duodama užuomina  tai vis dėlto škotai dėvi apatinius po kiltais ar ne 🙂

Kas įdomu, tai knygos autorius Alexander McCall Smith gimęs ir iki 17 metų gyvenęs Zimbabvėje, buvusioje Britų kolonijoje. Po to išvyko studijuoti į Edinburgą. Galbūt dėl to jo pasakojimai yra kažkiek vaizduojami „iš šono“, vietomis per daug šaržuoti, vietomis per daug naivoki. Bet dėl to ne kiek ne mažiau škotiški.

Kita “Apie Škotiją iš knygų” apžvalga:

Jojo Moyes “Vienas plius vienas”

Sekmadienis Tolquhun pilyje

3bcb05430deebc39686415f7b32f111fd8df1765
Tokie vat griuvėsiai beliko

Sekmadienį išsiruošėme į Tolquhun (tariasi toh-hon) pilį, kažkur puse valandos kelio automobiliu nuo Aberdeeno. Pilies, tik griuvėsiai, bet atmosfera superinė.
Tai, kas dabar likę iš pilies daugiausia statyta ir perstatyta 1584-9 m. Williamo Forbeso, VI-ojo Tolquhun pilies lairdo (čia toks škotiškas lordo titulas, jei neklystu). Išliko labai puošnūs vartai su dviem bokštais, dekoracijų elementų, celės nuogomis sienomis, stogų nėra.

Tolquhon_Castle,_entrance_detail
Išlikę puošnūs bokštai

1718m. XI-tasis pilies lairdas Williamas Forbesas buvo išvarytas iš namų, nes 1715m. rėmė Jakobitų sukilimą, kas smarkiai atsiliepė jo piniginei ir statusui.
Iki 1800m. pilis tapo gyvenamąja ferma, kol 1929m. Haddo grafas perdavė pilį valstybei.
Pilyje kaip ir priklauso yra šulinys(be vandens), kalėjimas, galima įsivaizduoti kokio dydžio miegamasis, šalia kurio puotų salė ir netgi pažymėtas kambarėlis slaptavietė virš lairdo miegamojo, į kurį įėjimo, deja, taip ir neradome. 

SONY DSC

Atradimas kapinėse

36367209_10216538300467421_214719270691536896_nNetikėtai aptikome tikrą istorinį Škotijos perlą. Vos pora minučių kelio nuo Tolquhon pilies, Undy Green vietovės kapinėse aptikome The Undy Mort House. Iš pradžių pajuokavau, kad vietiniai baronai pasistatė sau panteoną kapinėse, bet pasirodo šio apvalaus statinio tikslas esąs tikrai neįprastas ir unikalus.
Taigi, 1832 m. sausio 21 d. 15 vietinių džentelmenų susirinko, norėdami aptarti juos labai slegiančią problemą ir jos sprendimo būdą. Nuo XVII iki pat XIX a. Škotijos kapinėse siautė „prisikėlėliai“ (Ressurrectionists – kaip jie save vadino),kurie vogdavo ką tik mirusių žmonių kūnus, vėliau juos parduodavo antomistams skrodimams. Tuo metu anatomijos mokslas išgyveno savo pakilimą, o kūnų truko. Bausmių už tai “prisikėlėliai” negaudavo, nes pasak tuometinių įstatymų mirusiojo kūnas nebuvo niekieno nuosavybe, bet žmones tai vis tiek piktino. Tad, aukščiau minimi džentelmenai rado sprendimą pastatyti XIXa. morgą, kur laikytų kūnus karstuose iki laidotuvių.
Paskelbus laikraštyje apie Mort House planuojamas statybas buvo siūloma, kad prisidėję finansiškai (subscribers) irgi galės naudotis statinio paslaugomis visais laikais (suprask, iki pasaulio pabaigos). Nors statinys buvo baigtas jau rugsėjį, pagal ofiacilius duomenys jis taip ir nebuvo panaudotas įsigalėjus Anatomy Act 1832, kuris oficialiai leido naudoti mirusiųjų kūnus mediciniams skordimams ir tyrimams (iki tol galima buvo skrosti tik nusikaltėlių kūnus, kurių sumažėjo mąžtant mirties bausmių). Tad „Mirties namai“ galiausiai tapo sandėliu.
Įdomi pati „namo“ struktūra: apvalus mūrinis statinys su viduje besisukančiu stalu su 8 ąžuolinėmis skersinėmis lentomis ant kurių turėjo laikyti karstą iki laidotuvių. Neoficialūs šaltiniai sako, kad galbūt porą kartų vis dėlto jis buvo panaudotas pagal paskirtį. Ir toks štai neįvykęs dalykas kaip Undy Green Mort House kainavo £85. 

Kalniečių žaidynės Aberdyne (angl. Aberdeen Highland Games)

 

duuuuuuu
Enter a caption

Kiekvienais metais vasarą Škotijoje vyksta kalniečių žaidynės. Aberdyne jos visada vyksta Tėvo dieną (trečiasis birželio sekmadienis) ir tik esant geram orui, nes reikia tvirtos žemės norint atlikti daugumą rungčių. Praeitais metais Aberdyno žaidynės buvo atšauktos dėl stiprių liūčių, kurios išplovė žemę. O šiais metais oras buvo geras iki pat žaidynių pabaigos ir tik marširuojant dūdmaišių ir būgnų orkestrui pradėjo lyti.

Kalniečių žaidynės (angl. Highland Games/Scottish Highland Games) siekia XI amžių. Pirminis tokių žaidynių (o gal tiksliau rungtynių) tikslas buvo išrinkti stipriausią ar greičiausią vyrą, kuris tarnautų karaliui arba leirdui (škot. Laird[1]). Dabartinių žaidynių struktūrai pradžią davė Karalienė Viktorija, kuri pati buvo didelė škotų kalniečių tradicijų entuziastė. Škotų kalniečių žaidynės – tai kalniečių kultūros ir tradicijų puoselėjimas visur, kur kada nors buvo ir yra škotų (tokios ar panašios žaidynės vyksta JAV, Australijoje, Naujoje Zelandijoje). Šiais laikais būtini tokio renginio atributai yra dūdmaišiai, jėgos demonstravimo rungtys, kalniečių tradiciniai šokiai ir be abejo visa tai atliekama dėvint kiltus. Apie rungtis galite paskaityti čia.

Pati asmeniškai labai mėgstu kalniečių tradicijas. Kiltai, dūdmaišiai, šokiai – visa tai mane perkelia į praeitį, dvelkia tolimąja Škotijos istorija. Žiūrėdama į vyrus ir moteris išdidžiai dėvinčius kiltus persikeliu trumpam ir į Abiejų Tautų Respublikos Lietuvą ir jaučiu, kad kažkuria praeities dalimi škotai yra ir mano dalis.

Šiuos žaidynės Škotijoje vyks visą vasarą skirtinguose vietose, čia galite rasti sąrašą dar įvyksiančių žaidynių: Scottish Highland Games Association Events Calendar

 

 

 

[1] Laird – Škotijoje žemių savininkas. Titulas Laird nėra tapatus angl. Lord.

 

Apie Škotiją iš knygų: Jojo Moyes “Vienas plius vienas”

Nusprendžiau surasti knygas apie Škotiją arba kažkaip susijusias su šia šalimi. Vertimų į lietuvių kalbą nėra daug, tiesiogiai apie Škotiją radau tik dvi knygas: Terry Deary „Šiurpioji Škotija“ ir  „Kalvis ir fėjos. Škotų pasakos“. Žmonės sako, kad galima rasti škotų poezijos, bet kadangi neturiu prieigos prie Lietuvos bibliotekų, tai eilėraščių kol kas nebus. Visos kitos knygos tai romanai, detektyvai ar šiaip knygos, kur veiksmas vyksta Škotijoje arba yra kitos sąsajos su Škotija. Kad būtų kuo paprasčiau atsakysiu į tris klausimus (Kodėl įtraukiau į sąrašą? Apie ką knyga ir kodėl patiko? Kodėl nepatiko?) ir įvertinsiu skaičiumi nuo 1 iki 10 pačią knygą ir joje pateikiamą informaciją apie Škotiją.

 

Jojo Moyes „Vienas plius vienas“ vienas-plius-vienas

Kodėl įtraukiau į sąrašą?

Veikėjų tikslas yra pasiekti Škotiją, Aberdyno miestą (Aberdeen City). Aberdynas yra miestas, kuriame gyvenu, todėl pasirinkau perskaityti šią knygą pirmą.

 

Apie ką knyga ir kodėl patiko?

Man šiaip patinka meilės romanai su gera pabaiga. Ir šitas yra tikrai toks. Tai pirmas mano Jojo Moyes skaitytas kūrinys ir kaip suprantu iš išverstų į lietuvių kalbą jos knygų kiekio autorė gan populiari. Istorija įtraukianti, daug veiksmo, vidinių ir išorinių veikėjų dramų. Skyriai rašomi iš keturių skirtingų perspektyvų: Džesės, Tancės, Nikio ir Edo. Vieniša mama Džesė su dukra Tance ir posūniu Nikiu važiuoja į matematikos olimpiadą, kad laimėtų piniginį prizą, nes Tancė yra super gabi matematikoje. Taip jau susiklostė, kad juos sutiko vežti Edas – turtingas, bet naivokas (na galima būtų pasakyti stereotipinis moksliukas) vyrukas, pas kurį Džesė dirbo valytoja. Autorė susodino visus keturis asmenis su dideliu šunimi į mažą, bet prabangią Audi mašiną ir vystė veiksmą daugiausia kelyje iki pat Aberdyno. Skirtingi, su problemomis žmonės galiausiai susidraugauja, o Džesė ir Nikis įsimyli vienas kitą. Įvykių eiga nuspėjama, bet juk tokias knygas skaitoma ne dėl originalumo, o dėl malonumo. Man patiko, neapkraunanti, greita knyga paliekanti visai malonų įspūdį. Knyga tikrai nepatiks mėgstantiems rimtas, gilias, filosofines ar psichologines knygas. Prilyginčiau filmui su Jeniffer Lopez „Tai nutiko Manhetene“, tik veiksmas vyksta mašinoje.

 

audi.jpg
Tokį vat Audį saloną ir vairą iš dešinės radau, kad būtų smagiau skaityti apžvalgą.

Kodėl nepatiko?

Čia nėra nieko nei apie Škotiją nei apie Aberdyną, tik trumpos užuominos apie kraštovaizdį, škotišką akcentą, o apie Aberdyną tiek, kad nuo uosto iki universiteto nuvažiuoti su mašina yra netoli. Nors knyga įtraukianti, bet mane dominusios informacijos čia nėra jokios.

 

Pati knyga: 6

Info apie Škotiją: 0+ (pliusas, nes paminėtas Aberdyno uostas ir universitetas)

Škotai Kėdainiuose

KEdainiai
Nuotrauka iš čia: Pristatyta knyga “Škotų palikimas Kėdainiuose”

Vargais negalais gavau Algirdo Juknevičiaus knygą „Škotų palikimas Kėdainiuose“. Kaip minėjau įraše škotai gyveno Kėdainiuose ir Klaipėdoje nuo XVII a.. Pasak šios knygos autoriaus jie į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (tuomet Abiejų Tautų Respubliką) atvykdavo dėl kelių priežasčių:

  • prekybos interesų,
  • religinių persekiojimų, čia jie galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą Radvilų globoje,
  • ieškodami pažadėtosios žemės – Antilijos, kur tvyrotų religinė ir ekonominė laisvė[1].
radvila
Kristupas II Radvila, kuris nusprendė škotus apgyvendinti Kėdainiuose. Jis rėmė evangelikus reformatus (atvykę škotai buvo presbiterionai – evangelikų reformatų atšaka), dėl ko škotams Kėdainiai tapo žadėtąja Antilija.

Kėdainiuose nuo XVII a. iki XVIII a. gyveno apie 100 škotų. Čia jie turėjo savo parduotuves (vaistinę, tabako krautuvę), gyvenamuosius namus pastatytus pagal škotų architektūros tendencijas (mūriniai namai su rūsiais) bei škotų bendruomenę, kurį aktyviai dalyvavo Kėdainių miesto valdyme, švietime, religiniame gyvenime. Škotų vaikai su kitais mokėsi 4 klasių reformatų mokykloje, čia dėstė 2 škotai teologai. Įdomus dalykas, iki šiol būdingas bent jau Vilniaus kraštui, kad škotai, lietuviai ir lenkai turėjo pamaldas savo kalbomis: „iš pat ryto melsdavosi lietuviai, po lietuvių – lenkai, po lenkų – škotai“[2]. O kaip susikalbėdavo tarpusavyje? Ar turėjo jie bendrą kalbą? Į šį klausimą gali atsakyti bet kuris lietuvis emigrantas – jis arba moka vietinę kalbą arba pora kalbų po truputi. Nuo 1652 metų jaunimas mokėsi Gimnasium Illustre „logikos, etikos, matematikos, fizikos, istorijos, muzikos, lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, hebrajų, lietuvių, lenkų ir rusų kalbų“[3]. Tad kėdainiškiai (o škotai manau save tokiais laikė) buvo tiesiog daugiakalbiai ir daugiakultūriai. Škotai taip gerai integravosi LDK, kad pavyzdžiui „Karaliaučiaus universitete 1706 m. studijavo (…) škotas Aleksandas Kempbelas (Alexander Campbel), studentų sąrašę save įvardijęs lietuviu“[4]. Laikui bėgant škotai arba asimiliavosi arba išvyko iš LDK. Ir ištikrųjų, jeigu nori atvykėlį ar kitatautį integruoti į savo visuomenę suteik jam palankias sąlygas, gerbūvį ir jis taps atsidavęs vietinis. Kelias į lojalumą yra ne per prievartą, o per gerbūvį, per pagarbą. Ir galbūt todėl žmonės taip greitai integruojasi ten, kur jaučiasi saugūs ir laimingi. Todėl emigrantų vaikai kalbės šalies kalba ir studentų sąrašuose įrašinės save anglais, škotais ar norvegais.

Knyga „Škotų palikimas Kėdainiuose“ mano manymu yra must have visiems kilusiems iš Kėdainių. Leidinys kokybiškas, jame yra pastatų nuotraukų, litografijų, piešinių, braižinių, detaliai aprašyti pastatai, jų istorija škotų gyvenimo laikotarpiu, taip pat trumpai supažindinama su škotų veikla, asmenybėmis. Ko man, kaip niekad nebuvusiai Kėdainiuose, pritrūko tai bendro Kėdainių žemėlapio, kur būtų pažymėti aprašyti pastatai. Man labai norėtusi tikėti, kad šis leidinys tik pradžia susipažįstant su  Lietuvos ir Škotijos sąsajomis.

Škotų gyvenusių Kėdainiuose pavardės pateiktos knygoje abecėlės tvarka:

  • Dovydas Andersonas (David Anderson) – teismo posėdžių suolininkas
  • Jurgis Andersonas (George Anderson) – Kėdainių burmistras
  • Jonas Arnetas (angliškas vardas nepateiktas)
  • Steponas Balminas (Stephan Balmain) – dvaro pareigūnas
  • Jurgis Benetas (George Bennet) –  dešimtininkas, teismo posėdžių suolininkas
  • Tomas Čenčeris (Thomas Chacellor) – magistro teismo tarėjas, turėjo vaistinę
  • Jonas Davidsonas (John Davidson) – magistro teismo tarėjas, teismo posėdžių suolininkas
  • Jurgis Forsajus (George Forsyth) – Kėdainių burmistras, vaito pavaduotojas, teismo posėdžių suolininkas
  • Viljamas Forsajus (William Forsyth) – magistro raštininkas
  • Forbsas (Forbes)
  • Aleksandras Gordonas (Alexander Gordon)
  • Jokūbas Gordonas (Jacob Gordon)
  • Gilbertas (Gilbert)
  • Jokūbas Grėjus (Jacob Gray) – Kėdainių burmistras, teismo posėdžių suolininkas
  • Jonas Hadsonas (John Hadson) – Gimnasium Illustre rektorius
  • Jurgis Halibortonas (George Haliburton) – dešimtininkas, magistro teismo tarėjas
  • Viljamas Halibortonas (William Haliburton) – teismo posėdžių suolininkas
  • Jonas Jordanas (John Jordan) – Gimnasium Illustre rektorius
  • Jokūbas Korsierius (Jacob Corser) – teismo posėdžių suolininkas
  • Jonas Kramontas (John Crammond) – teismo posėdžių suolininkas
  • Jokūbas Kukas (Jacob Cook) – dešimtininkas, magistro teismo tarėjas
  • Viljamas Kuperis (William Cooper) – dešimtininkas, aukščiausias vaitas, magistro teismo tarėjas, teismo posėdžių suolininkas
  • Aleksandras Kutbertas (Alexander Cuthbert) – Kėdainių burmistras
  • Andrius Leityčius (Adnrew Leitch) – magistro teismo tarėjas, teismo posėdžių suolininkas
  • Jonas Livingstonas (John Livingston)
  • Robertas Livingstonas (Robert Livingston) – teismo posėdžių suolininkas
  • Danielius Mitchelas (daniel Mitchell) – dešimtininkas
  • Jonas Molisonas (John Mollison) – Gimnasium Illustre rektorius
  • Jurgis Molisonas (George Mollison) – miesto burmistras, teismo posėdžių suolininkas
  • Aleksandras Monkrifas (Alexander Moncrief) –  Kėdainių burmistras
  • Aleksandras Nicholas (Alexander Nichol) – teologijos daktaras
  • Jokūbas Patersonas (Jacob Paterson) – teologijos daktaras
  • Tomas Ramsayus (Thomas Ramsay) – Gimnasium Illustre rektorius
  • Viljamas Rosas (William Ross) – teismo posėdžių suolininkas
  • Somervilas (Somerville)

Ar radote savo pavardę? Jeigu taip, tai būtinai pasidalinkite savo atradimu!


[1] Juknevičius, Algirdas, 2015, Škotų palikimas Kėdainiuose, Savastis, p. 4.

[2] Ten pat, p. 37.

[3] Ten pat, p. 51.

[4] Ten pat, p. 51.

 

Viena iš priežasčių kodėl škotai nemėgsta anglų

Nebuvo suteikta gailesčio ar pasigailėjimo nei jaunam nei senam. Visi turėjo pasišalinti, o tie, kurie negalėjo laiku padėti savo daiktų saugiu atstumu, matė juos degant.

Grace Macdonald, 19 metų[1]

Buvau ardant ir griaunant Williamo Chisholmo iš Badinloskino namą, kuriame gulėjo jo žmonos mama, sena, ligos prikaustyta prie lovos, arti 100 metų moteris… Pasakiau jam (Sellariui[2]) apie vargšę seną moterį… Jis atsakė: „Velniai ją griebtų, sena ragana, ji gyveno per ilgai. Leiskite jai sudegti!”… Ji mirė po 5 dienų.

Gloomy Memories, Donald MacLeod, 1857[3]

forced-eviction
Šeima išvaroma iš namų

Tai tik du liudijimai to, kas vyko su kalniečiais po tragiškai pasibaigusio paskutinio 1745 metų jakobitų (angl. Jacobite) sukilimo ir Britanijos valdžiai nusprendus, kad kalniečių gyvenimo būdas yra atgyvenęs (kai kurie istorikai teigia, kad tai tebuvo gražiai įvardinta priežastis tiesiog išnaikinti kalniečius, kad jie daugiau nebekeltų Škotijos nepriklausomybės idėjų). Masinis nuvarymas nuo žemių, namų deginimas, priverstinė migracija, klanų ir jų struktūros sužlugdymas, visiškas tartanų ir visų škotų kalniečių atributų draudimas – tokiu būdu buvo visiškai išnaikintas kalniečių gyvenimo būdas Škotijoje.

Highland Clearances 1
Thomas Faed – The Last of the Clan

Kai kurie škotų kalniečių klanai nuo 1682 metų keldavo sukilimus norėdami į sostą grąžinti kataliką Stuartų šeimos pretendentą, kas protestantiškajai Anglijai buvo tiesiog neįsivaizduojamas dalykas. Po 1707 metų Unijos, kai Škotija ir Anglija tapo Didžiąja Britanija sukilimai įgavo dar ir nepriklausomybės nuo Anglijos siekį. Tačiau 1745 metų prie Culloden įvykęs ir tragiškai baigęsis mūšis ilgam laikui palaidojo paskutines viltis Škotijai ne tik grąžinti savo pretendentą į sostą, bet ir pamiršti nepriklausomos Škotijos idėją. Nuo to laiko kalniečiai tapo valdžios priešais ir nutarta tiesiog jos išvaikyti, išnaikinant kalniečių gyvenimo būdą, nuvarant juos nuo žemių. XIX amžiuje nuspręsta „modernizuoti“ kalniečių apgyvendintas žemes iš jų padarant avių ganyklas. Taip prasidėjo Highland Clearanses – Aukštumų valymai. Kalnėčiai privalėjo rinktis: kraustytis prie pat jūros, kur buvo nederlinga žemė, išsikelti į miestus, emigruoti už savo pinigus į Naująjį Pasaulį (Kanada, JAV, Australija, Naujoji Zelandija arba Pietų Afrika) arba eiti į Britanijos kariuomenę (Britanijos kariuomenė buvo vienintelė vieta, kur buvo teisėta dėvėti kiltą ir groti dūdmaišiais). Kitų pasirinkimų nebuvo. Šiandien  Scottish Highlands – Škotijos aukštumos – tai beveik tuščios žemės, kuriuose kur ne kur ganosi galvijai. Emigravę kalniečiai puoselėjo savo tradicijas svetur, savo istoriją ir kultūrą jie nuvežė su savimi ir todėl šiandien visas pasaulis žino kas yra kiltas ir dūdmaišiai, o tartanas siejamas su Škotijos aukštumomis.

clearance-village-skye-e1442497151846
Kaimelio liekanos po Aukštumų valymų Skye saloje. Nuotrauka iš čia.

Be abejo ne visi škotai nemėgsta anglų, tačiau mažesnė šalis visada turės nuoskaudų didesnės atžvilgiu, nes jungiantys valstybėms kažkuri pusė neteks dalies savo kultūros, kalbos, papročių ir nepriklausomybės. Škotija išnyko iš pasaulio žemėlapio, bet išliko kaip tauta.

[1] Gunn, Donald, 1995, Life Durning the Highland Clearanses, Wayland, p. 24

[2] Patrick Sellar – teisininkas, mokeščių rinkėjas, 1814 metais išvaręs visus Strathnaver gyventojus iš žemių niokodamas ir degindamas jų namus.

[3] Gunn, Donald, 1995, Life Durning the Highland Clearanses, Wayland, p. 25

Tartanas – nuo kalniečių iki pankų ir Madonnos

Tartanas (angl. Tartan) – tai languotas audinys austas iš dažytų vilnonių siūlų, iš kurio siuvamas kiltas. Škotijos kalnuose tartanas buvo skirstomas pagal regionus, o spalvos priklausė nuo tame regione išgaunamų natūralių dažų. Tartanų skirstymas pagal škotų klanus ir jų šeimas prasidėjo tik XIX a., o pagal 2008 Škotų tartanų registro aktą bet kas pasaulyje gali užregistruoti naują tartaną. Savo tartaną turi pavyzdžiui Madonna. Bet apie tai vėliau.

tartanai
Įvairūs tartanai

Labiausiai atpažįstama yra ryškiai raudona Royal Stuart tartano spalvinė gama. Ir ne dėl to, kad po 1838 m. Karalienei Viktorijai atsisėdus į sostą, ji kartu su savo vyru Princu Albertu labiausiai išpopuliarino būtent šį languotą audinį ir pavertė jį aukštuomenės simboliu –  karališkuoju tartanu.

viktorijos-tartanai
Karalienės Viktorijos laikų tartanų suknelės. Nuotrauka iš čia: Romantic 19th century fashion
royal-stuart
Royal Stuart tartanas

Mūsų laikais šlovę jam atnešė pankai. Būtent dėl jo simbolikos pankai jį „išniekino“ iškarpydami, suplėšydami ir visaip pasisavindami taip protestuodami prieš klasių sistemą ir valdžią. Tai buvo vienas iš būdų atkreipti aukštuomenės dėmesį į naują judėjimą.

punks
Pankiškieji tartanai. Foto iš čia: Always in Fashion….Tartan

 

madonna
Romantic Scotland (Madonna) tartanas. Čia Madonnos tartano duomenys

Grįžtant prie Madonnos – ji turi savo registruotą tartaną pavadinimu Romantic Scotland (Madonna), kurį jos ir Guy Ritchie santuokos proga sukūrė ir įregistravo Škotijos kalniečių turizmo taryba. Tartanas turi 4 spalvas: mėlyną –  simbolizuojančią jos True Blue albumą, geltoną –  Blonde Ambition turą, baltą – minint jos Like A Virgin dainą ir violetinę reprezentuojančią Škotų nacionalinę gėlę – šilinį viržį.

 

Jeigu jums patiko šis įrašas, nepatingėkite juo pasidalinti bei pamėgti mano Facebook paskyrą Atrasti Škotiją. Ir be abejo komentarai welcome!

Trumpa kilto istorija

Pirminis kilto variantas skyrėsi nuo to, ką matome šiandien. Škotų geilų kalba Feileadh Mór arba didelė skraistė – tai vilnonis, daržovių dažais nuspalvintas, didelis medžiagos gabalas. Jis taip pat buvo naudojamas kaip apsiaustas nuo šalčio ir lietaus. Didelė skraistė buvo perjuosiama diržu ir ant peties susegama saga. Manau piešinys paaiškins geriau nei žodžiai.

kilt
Didelės skraistės dėvėjimo būdai.

Nuotraukų cikle vyras parodo kaip reikėtų dėtis „senąjį kiltą“.

dideleskraiste
Vyras rodo kaip dėtis “senąjį kiltą”. Nuotrauka iš čia

Na o dabartinis variantas atsirado apie 1720 metus, kai anglas Thomas Rawlinson iš Glengarry, metalo liejybos darbų vadovas, pats dėvėdamas didelę skraistę nusprendė ją patobulinti ir perkirpęs medžiagą per pusę, liepė siuvėjui ją apsiūti. Taip atsirado Feileadh Beag – maža skraistė arba žymusis kiltas.

vestuveskilte
Modernusis iškilmingas kiltas ir priderinta vestuvinė suknelė.

1747 metais Britų vyriausybė uždraudė dėvėti kiltus ne Britų kariuomenėje, kur jis vis labiau evoliucionavo į dabartinį supaprastintą variantą.

 

Šį įrašą dariau Facebook puslapiui, todėl jis labai trumpas. Kol kas dar eksperimetuoju ir svarstau kaip sujungti Facebook ir Instagram paskyras. Kviečiu sekti mane, kur jusm patogiau.

Kodėl esu Škotijoje?

Pirmas mano apsilankymas Škotijoje ir kalnuose
Loch (škotiškai ežeras) Muick, Lochnagar kalnuose. Pirmas mano apsilankymas Škotijoje.

Kiekvienas emigrantas turi savo istoriją kodėl jis svetur (nors kartais šalis tampa tokia artima ir sava, kad šis žodis nebetinka) ir visada įdomu sužinoti išvykimo priežastis. Pinigai, studijos, meilė, nuotykiai. Dar man visada įdomu sužinoti ar žmogus planuoja likti ar grįžti ir kodėl. Pati mėgstu skaityti ir skaitau emigrantų Britanijoje blogus. Blogerius iš Anglijos radau ir seku bent jau penkis, bet blogų iš Škotijos beveik nėra. Nežinau kodėl, nes mūsų čia tikrai nėra mažai. O dar žinant lietuvių santykį su Škotiją būtų visai gerai, jeigu kažkas susidomėtų šią šalimi. Vien dėl to, pavyzdžiui, kad XIX amžiuje į Škotiją iš Lietuvos laivais plukdė lietuvius žadėdami jiems Ameriką. Ten susikūrė stiprios tautinės lietuvių bendruomenės, su sava spauda, kultūra, religija. Apie tai pirmą kartą perskaičiau Zitos Čepaitės knygoje „Emigrantės dienoraštis“, ten tam visas skyrius. Kažką apie Škotiją minėjo ir Andrius Užkalnis kažkurioje savo knygoje apie Angliją. Man rodos Škotija tiesiog nėra suvokiama kaip atskira tauta, ji sumaišyta su Anglija, tartum tai Anglijos dalis. Bet taip nėra ir niekada nebuvo. Čia kaip pavadinti LDK Lenkijos karalystės dalimi Abiejų Tautų Respublikos laikais. Beje kalbant apie šį laikotarpį škotai imigravo į LDK nuo XVI iki pat XVIII amžiaus. Tad jeigu esi iš Kėdainių ar Klaipėdos pasidomėk muziejuje, archyvuose ar tik nebusi kilęs iš Škotijos. Apie tai planuoju parašyti atskirą įrašą, nes pasirodo mano miesto bibliotekoje yra visas didžiulis australo Peter Paul Bajer darbas apie Scots in the Polish-Lithuanian Commonwealth, 16th to 18th Centuries.

Taigi, liūdna, bet Lietuvoje nerasi beveik jokio susidomėjimo Škotija. Praktiškai jokių knygų, tyrimų lietuviškai nėra. Galima paskaityti tik kur lietuviai keliavo, ką matė ir patarimų ką galima pamatyti (beje, jeigu kažką domina kelionės po Škotiją, tai siūlau užsukti čia Škotija, paslaptys ir kelionės ).

100_8346
Tiesiog nerealūs vaizdai iš Lochnagar kalnų. Čia gimsta tikroji meilė.

O kokia mano istorija? Esu čia iš meilės. Mano tada vaikinas, dabartinis vyras, gyveno Škotijoje ir pirmą kartą atvykau čia apsilankyti 2012 metais. Jonas iš karto įspėjo mane, kad šis miestas (Aberdynas) vadinamas Grey City, suprask, kad labai pilkas, nes dauguma senamiesčio pastatų čia iš granito, kuris su laiku pilkėja (nors dar jį vadina Siver City arba Oil Capital of Europe). Na, o man labai patiko Aberdynas.. Miestas senesnis už Vilnių, senamiestis dvelkia Viduramžiais (o tai labai įdomūs laikai – raganos, karaliai, religija). Dabar jau, po 4 metų pasiilgstu Vilniaus Baroko, to katalikiško puošnumo, putlių angeliukų bažnyčiuose, šviesių senamiesčio pastatų. Bet atrasti čia dar yra daug ką, miestas senas, gražus ir istorija tokia skirtinga negu Vilniaus. Grįžtant prie mano istorijos. Kai jau įsimylėjome vienas kitą ir paskyrėme santuokos datą, nusprendėme, kad liksime Aberdyne. Ir kol kas esame čia, todėl norėčiau papasakoti jums tai, ką sužinojau ir kas mane sudomino ar net sužavėjo.

100_8254
Vaizdas į Aberdyno pagrindinę senamiesčio gatvę (Union st.) iš centinė Castlegate aikštės. Na o žiūrint į debesis gal šis miestas vadinamas Grey City ne vien dėl papilkėjusio granito.

Jeigu paskyrei laiko ir perskaitei, tai galbūt rasi laiko ir trumpai pakomentuoti? Kas būtų tau įdomu? Ką norėtum sužinoti? Komentarai welcome!

Kviečiu sekti mane ir Facebooke: Atrasti Škotiją